Kalba
- Nuo indoeuropiečių iki baltų
- Senoji lietuvių raštija
- Seniausieji raštijos paminklai
- Vakarinis raštų variantas
- Vidurinis raštų variantas
- Rytinis raštų variantas
- Bendrinės rašytinės kalbos formavimasis
- Lietuvių kalbos tarmės
- Kalba ir žmogus
- Fonetika
- Kirčiavimas
- Leksika
- Žodžių daryba
- Rašyba
- Morfologija
- Sintaksė
- Skyryba
- Stilistika ir retorikos pagrindai
- Teksto kūrimas
- Kalbos tiriamojo darbo etapai
Vakarinis raštų variantas
Vakarinis rašomosios kalbos variantas rėmėsi Rytų Prūsijos lietuviškų žemių (Mažosios Lietuvos) kalba, ypač orientuotasi į prestižiškesne laikytą pietinę patarmę (apie Gumbinę, Stalupėnus, Tolminkiemį, Darkiemį), kuri turėjo išlaikiusi raiškias žodžių galūnes ir kirčiuotoje, ir nekirčiuotoje pozicijoje.Šio varianto tekstai pradėti spausdinti anksčiausiai, be to, jų buvo publikuota kur kas daugiau nei rytiniu ar viduriniu variantu. Visi jie buvo liuteroniškos pakraipos.
Svarbesnieji vakarinio varianto XVI–XVII a. tekstai yra šie: Martyno Mažvydo Forma krikštymo (1559; apie krikšto apeigas), giesmynas (I dalis – 1566; II dalis – 1570), Parafrazis (1589 m. perredaguotas ir išleistas Jono Bretkūno; apie pagrindinę krikščionių maldą „Tėve mūsų“); Volfenbiutelio bibliotekoje rasta rankraštinė anoniminė postilė (šis nuorašas darytas apie 1563–1574); Baltramiejaus Vilento Enchiridionas (1579; mažasis Liuterio katekizmas), Evangelijos bei epistolos (1579); Jono Bretkūno 1589 m. viena knyga išleistas giesmynas, kancionalas (giesmės su natomis) ir Kolektos (pirmoji verstinė maldaknygė lietuvių kalba), postilė (1599), Biblijos vertimo (apie 1579–1590) rankraštis; Simono Vaišnoro teologinis traktatas Margarita teologica, arba Žemčiuga Theologiška, (1600); Lozoriaus Zengštoko giesmynas (1612); Jono Rėzos psalmynas Psalteras Dovydo (1625; perredaguotos Bretkūno verstos psalmės); Danieliaus Kleino lietuvių kalbos gramatika (1653; 1654) bei giesmynas su maldynu (1666); Sapūno-Šulco lotyniškai parašyta lietuvių kalbos gramatika (1673). XVII a. Mažojoje Lietuvoje kunigai aktyviai sudarinėjo ir persirašinėjo vokiečių-lietuvių kalbų žodynėlius. Iš šio amžiaus turime išlikusius du anoniminius rankraštinius veikalus: Lexicon Lithuanicum bei kiek vėlesnį ir didesnį Clavis Germanico-Lithvana.
Tik iš dalies šiuo variantu parašytą galima laikyti pirmąją lietuvišką spausdintą knygą – Martyno Mažvydo katekizmą (1547) ir to paties autoriaus vėliau sudarytą trijų velykinių giesmių rinkinį Giesmė šv. Ambroziejaus (1549). Mat šiose knygose labai ryškios Mažvydo gimtosios žemaičių tarmės ypatybės.
Iš minėtų tekstų matyti, kokia turtinga ir įvairialypė buvo Mažosios Lietuvos raštija. Ypač įtakingi buvo trys vakarinio varianto atstovai – Martynas Mažvydas, Jonas Bretkūnas ir Danielius Kleinas. Martynas Mažvydas ypatingas ne tik savo pirmąja spausdinta knyga. Jo parengtas pirmasis lietuviškas giesmynas turėjo didelę įtaką lietuviškos liuteroniškos himnodijos formavimuisi.
Jonas Bretkūnas, regis, buvęs prūsų tautybės, bet lietuvių kalbą mokėjęs nuo vaikystės, amžininkų vadintas homo studiosus (mokytas žmogus). Be kunigo veiklos, jis labiausiai atsidėjo literatūriniam darbui. Todėl nieko stebėtino, kad jo parengtų lietuviškų veikalų kraitis yra nemažas. Svarbiausias iš jų, žinoma, yra Biblijos vertimas. Iš pradžių Bretkūnas vertė iš lotyniškos Biblijos, Vulgatos, vėliau viską pertvarkė ir toliau vertė jau iš liuteronų autoriteto Martyno Liuterio vokiško Biblijos vertimo. Naudotasi ir graikišku bei hebrajišku originalu, įvairiais Biblijos komentarais. Bretkūnas dirbo labai stropiai, rankraščio paraštėse ar virš teksto surašė įvairius galimus kitokius atskirų frazių vertimo variantus, tarsi kaupė žodžius ir frazes Biblijos lietuviškajam vertimo bankui. Toks daugiasluoksnis rankraštis, kuris aiškiai nenurodė galutinio varianto, spaudai nebuvo parankus, todėl susiklosčius nepalankioms aplinkybėms Bretkūno vertimas nebuvo išspausdintas. Laimei, rankraštis išliko iki šių dienų (jis saugomas Prūsijos kultūros paveldo Slaptajame valstybiniame archyve Berlyne). Jame mums palikti tokie niekur kitur nevartoti žodžiai kaip burvalkas „dvaras, priemiestis“, lygus „teismas“, lyginti „teisti“, ušaunykė „gimdyvė“ ir kt. (jie veikiausiai yra Bretkūno prūsizmai), kiti archajiški žodžiai – dagas „pjūtis“, dimstis „prieangis“, šeirys „našlys“, medinas „miškinis, laukinis“, papūta „gumbas, randas“, puknė „skaudulys“, Bretkūno naujadarai – draugtarnis „drauge tarnaujantis“, Trivienybė „Švč. Trejybė“, žvaigžveizdis „žvaigždžių stebėtojas, astronomas“.
Gaila, kad lietuviška Biblija pirmąkart buvo išspausdinta tik 1735 m., juk daugelio tautų istorijoje Biblijos vertimo publikavimas turėjo milžinišką kultūrinę reikšmę. Naujus vertimo, redagavimo darbus atliko Mažosios Lietuvos vyskupo Jokūbo Kvanto sudaryta kunigų grupė (Pilypas Ruigys, Adomai Šimelpenigiai, Jonas Berentas, Petras Milkus ir kiti). Daug kur pasinaudota nepublikuotu Bretkūno vertimo rankraščiu, ankstesniais XVIII a. Naujojo Testamento vertimais.
Trečiasis įtakingas Mažosios Lietuvos asmuo – Danielius Kleinas. Jis buvo pirmosios lietuvių kalbos gramatikos autorius. Iš tiesų buvo parašyti du gramatikos variantai – platesnis, lotyniškas, skirtas aukštesniesiems visuomenės sluoksniams, kunigams, studentams (Grammatica Litvanica, 1653), ir siauresnis, vokiškas, labiau skirtas valdininkijai (Compendium Litvanico-Germanicum, 1654). Nors vokiška versija yra lotyniškosios santrauka, lietuvių kalbos tyrimo istorijoje ji turi savarankišką vertę, nes čia kai kurie dalykai patikslinti, praplėsti. Kleinas stengėsi sunorminti lietuvių kalbos rašybą, nurodyti norminį tarimą (dažnai bandyta žymėti ir žodžio kirtį, priegaidę, tačiau dėl gausių korektūros klaidų tai nėra patikima), suvienodinti kartais įvairuojančias gramatikos formas (pavyzdžiui, daugiskaitos vietininko galūnes -sa ragino taikyti tik moteriškosios giminės daiktavardžiams, o -se – vyriškosios). Jis aklai nesekė senųjų klasikinių ir kitų kalbų gramatikomis, vykusiai taikė jas lietuvių kalbos reiškiniams aprašyti. Kleinas buvo pastabus kalbininkas, gerai perprato lietuvių kalbos sistemą, pastebėjo ir pateikė iki šiol kalbotyroje funkcionuojančių klasifikavimų: štai išskyrė penkias vardažodžių linksniuotes, kurios ir dabar panašiai grupuojamos. Remdamasis savo gramatikos principu siekti išdailintos kalbos Kleinas sumaniai pertvarkė ir perredagavo senąjį lietuviškąjį liuteronų giesmyną. Jo gramatikos įtaka matyti XVIII a. – ji skatino daugiau bandymų aprašyti, tirti kalbą. XVIII a. ypač daug rengta gramatikų, žodynų: buvo išspausdinti Frydricho Hako (Friedrich Haack), Pilypo Ruigio, Kristijono Milkaus žodynai su gramatikomis, Gotfrydo Ostermejerio gramatika. Apskritai Rytų Prūsijos lietuviai labiausiai iš visų to meto raštijos kūrėjų domėjosi lietuvių kalba, jos kokybe. Todėl būtent Mažojoje Lietuvoje XVIII a. buvo įsiplieskę net dvi polemikos dėl rengiamų knygų kalbos. Be to, XIX a. remiantis vakariniu kalbos variantu parašytos pirmosios mokslinės lietuvių kalbos gramatikos: vieną vokiškai parašė žymus vokiečių indoeuropeistas Augustas Šleicheris (August Schleicher, 1856), kitą – Mažosios Lietuvos filologijos žvaigždė Frydrichas Kuršaitis (Friedrich Kurschat, 1876).
